Gyvybės saugojimas.

Naujasis miestas, naujoji gatvė, nauji žmonės, nauja gamta. Nesuprantu ir kodel jie mano, kad man čia lengva gyventi? Nera nieko, nei senojo šuns, nei senojo šulinio, kuris man padėdavo nelaimėje, kai reikėdavo slėptis nuo girto tėvo. Likau tik aš. Senoji ir ta pati Gytė.Nors, kam man čia dabar skųstis, juk savo pusės lupų prabilimu pasaulio tikrai nepakeisiu. Nors norėčiau!Bet, kaip aš 15metų mergaitė, gyvendama jau puse metų vaikų globos namuose, galėčiau jį pakeisti?Verta susimąstyti. Nors, kaip mano naujoji kambario draugė, teigia, kad galėčiau, tik reikia vieno, labai nesunkaus dalyko. Įvaikinimo.Visada, kai išgirstu ją tai sakant, mane nupurto. Nenorėčiau, kad mane įvaikintų, nes aš žinau, kad mano tėtį greitai paleis iš įkalinimo įstaigos ir mes vėl gyvensim senoj troboj su senu šuniu ir šuliniu.Nesuprantu, kaip Indrė gali taip galvoti? Juk ji yra  vyresnė už mane, o vis dar naiviai tiki naujais tevais. Nors nerkaltinu jos už tai, juk čia būnant reikia kuo nors tikėti.Nesakau, kad čia labai blogai tiesiog man čia nepatinka. Juk čia miestas, o aš esu kaimo vaikas. Aš turiu judėti,aš turiu veikti,o ne rymoti visalaik savo kambaryje.

Kartais, sekmadieniais, kai mus išleidžia pasivaikščioti po miestą, aš nuvažiuoju į man uždraustąją zoną, savo namus. Savo tikriuosius namus. Šitai žadu padaryti ir rytoj,  rytoj-sekmadienis, o padarysiu tai todel, kad jau pasiilgau namų. Grįžus norėčiau ten rasti ne tik tuščia, kaip visada namą, bet ir tėtį ir mamą. Nors mamos ten nebus, aš puikiai tai žinau. Ji mirė kai man buvo 13metų. Ir kai buvau jos aplankyti paskutinį kartą ji man pasakė: ,,Saugok save, saugok savo gyvybę.". Po mamos mirties tėtisišvis mane pamiršo. Pradėjau iš jo vogti pinigus, bet šiaip aš jį mylėjau. Ir dabar myliu!Įdomu, ką mama turėjo omeny sakydama, kad saugočiau savo gyvybę? Gal, kad tėtis manęs nenuskriaustų? O gal, kad nenusilpčiau po jos netekties? Velniai žino.

Sekmadienis.

Kaip keista, atsikėliau labai vėlai, matyt del to,kad vakar ilgai neužmigau. Šiandien pusryčių nevalgysiu- nutariau. Kažkodel labai jaudinausi,matyt dėl to, kad pasiilgau namų.

Einu. Pažįstamas kelias, medžiai, kuriuose vaikystėje karsčiausi. Netgi kvapas!

Matau! Tai ta pati troba! Bet kodėl dabar ji atrodo kitokia? Ne tokia apleista ir išvargusi?

Matau žmones! O gal vaidenasi? Bet ne, ten tikrai  žmonės!

-Labadiena, ką jūs darote mano name?

-Mergaite, mes čia gyvename. Prieš savaitę mes jį nusipirkome.

-Jį pardavė?

-Taip.

-O kas pardavė?

-Kažkoks vyras kuris sėdi kalėjime, bet pardavė per  nekilnojamojo turto agentūra.

-Ačiū. Ačiū už informacija. Viso gero.

-Prašom. Iki.

Pamiršau. Pamiršau mamos žodžius. Ir išejau. Išėjau į ten. Pas mamą.

Šis gyvenimas - vienintelis dalykas, kurį turi. Miręs žmogus būna ištisą amžinybę, o gyvas- tik trumpą akimirką"