Kiek kainuoja gyvybe?

-Brangioji, kaip sekėsi šiandien mokykloje?

-Kaip visada.

-Gal kas atsitiko?

-Ne tau spręst, kas man atsitiko.Ok?

-Bet mieloji..

Ach! Kaip nervina! Ko ji dabar čia priskreto? Matyt, vėl paliko bernužėlis, tai meilės ieško. Ir taip kaskart.

-Ouch! Kad tave gyvą rupūžės apspjaudytų!

-Brangute, kas yra?

-Kas daugiau man gali būti, jei net ta prakeikta koja!

-Gal vis delto reikėtų nueiti pas gydytoją?

-Pas gydytoją?! Tau ten tik del Gedimino!

-Nešnekėk taip!

-O tai ką man sakyt? Kai su Gedu būna viskas gerai, tada ir aš tau nerūpiu.

-Brangute, taip šnekėdama tu mane skaudini.

-Tu mane skaudini to net nejausdama!

-Brangute..

-Nekenčiu tavęs! Dink man iš akių!

Ir ji kaip klusni avelė pasišalina iš mano valdų. Iš mano kambario. Ir kaskart, kai mes susipykstam, manau, kad noriu jai blogo, bet aš niekada rimtai apie tai net negalėčiau pagalvoti, juk ji viskas, ką turiu.

Ji išėjo, bet ne tik iš mano kambario, išėjo ir iš namų. Namuose tvyrojo tokia tuštuma. Norėjosi vytis ją ir atsiprašyti už tai, ką pasakiau, bet ko nenorėjau pasakyti. Nesivijau, kažkas sulaikė mane. Bet tai tikrai buvo ne urzgiantis pilvas, kažkas kitas, kažkas stipresnis.

Po velnių kas čia darosi?! Kodėl jau po 4:10 , kodėl aš dar nemiegu ir kodėl vis dar jos nėra?!

Skambutis.

-Alio.

-Kodėl nemiegi?-pasigirdo Gedo balsas.

-Gal todel, kad tu paskambinai ir prikėlei mane.

-Oi atleisk, brangioji,-kvatojosi,-skambinu ne šiaip sau,o tam, kad praneščiau tau pačią geriausią pasauly žinią, kurios tu visą gyvenimą norėjai,o dabar gavai.

-Šuo?

-Vaikeli, kokie dar tavo galvoj šunys 4 valandą nakties, kai dar plius namie nėra tavo blogosios mamytės?

-Tęsk.

-Aa. Tai jau jau ,,tęsk",-kvatojasi. Matyt girtas.

-Nekvailiok!

-Gerai. Tavo mama negyva.

-Ką?!

-Oo taip, brangute, dabar suprasi, kaip gali greitai pildytis norai ir kaip brangiai kainuoja gyvybe. Labanakt.

*Pypt

                                           *Pypt

                                                                                       *Pypt

Labanakt?

                                                            ***

Gyvendami mes kartais nesuprantame, kam mum yra duota gyvybė, kiek ji kainuoja, o gal išvis nekainuoja? Todėl kartais mes jos visiškai nesaugom, naikinam. O praradę gailimės. Bet visi žino, kad ji viena ir jos nebesugrąžinsi. Todėl reikia gyventi. Gyventi, kad sužinotum, kiek vis delto kainuoja gyvybė.

Tai tik kūryba. ;}