Kiek kainuoja gyvybe?
Įdėjo: 1446 d atgal 
-Brangioji, kaip sekėsi šiandien mokykloje? -Kaip visada. -Gal kas atsitiko? -Ne tau spręst, kas man atsitiko.Ok? -Bet mieloji.. Ach! Kaip nervina! Ko ji dabar čia priskreto? Matyt, vėl paliko bernužėlis, tai meilės ieško. Ir taip kaskart. -Ouch! Kad tave gyvą rupūžės apspjaudytų! -Brangute, kas yra? -Kas daugiau man gali būti, jei net ta prakeikta koja! -Gal vis delto reikėtų nueiti pas gydytoją? -Pas gydytoją?! Tau ten tik del Gedimino! -Nešnekėk taip! -O tai ką man sakyt? Kai su Gedu būna viskas gerai, tada ir aš tau nerūpiu. -Brangute, taip šnekėdama tu mane skaudini. -Tu mane skaudini to net nejausdama! -Brangute.. -Nekenčiu tavęs! Dink man iš akių! Ir ji kaip klusni avelė pasišalina iš mano valdų. Iš mano kambario. Ir kaskart, kai mes susipykstam, manau, kad noriu jai blogo, bet aš niekada rimtai apie tai net negalėčiau pagalvoti, juk ji viskas, ką turiu. Ji išėjo, bet ne tik iš mano kambario, išėjo ir iš namų. Namuose tvyrojo tokia tuštuma. Norėjosi vytis ją ir atsiprašyti už tai, ką pasakiau, bet ko nenorėjau pasakyti. Nesivijau, kažkas sulaikė mane. Bet tai tikrai buvo ne urzgiantis pilvas, kažkas kitas, kažkas stipresnis. Po velnių kas čia darosi?! Kodėl jau po 4:10 , kodėl aš dar nemiegu ir kodėl vis dar jos nėra?! Skambutis. -Alio. -Kodėl nemiegi?-pasigirdo Gedo balsas. -Gal todel, kad tu paskambinai ir prikėlei mane. -Oi atleisk, brangioji,-kvatojosi,-skambinu ne šiaip sau,o tam, kad praneščiau tau pačią geriausią pasauly žinią, kurios tu visą gyvenimą norėjai,o dabar gavai. -Šuo? -Vaikeli, kokie dar tavo galvoj šunys 4 valandą nakties, kai dar plius namie nėra tavo blogosios mamytės? -Tęsk. -Aa. Tai jau jau ,,tęsk",-kvatojasi. Matyt girtas. -Nekvailiok! -Gerai. Tavo mama negyva. -Ką?! -Oo taip, brangute, dabar suprasi, kaip gali greitai pildytis norai ir kaip brangiai kainuoja gyvybe. Labanakt. *Pypt *Pypt *Pypt Labanakt? *** Gyvendami mes kartais nesuprantame, kam mum yra duota gyvybė, kiek ji kainuoja, o gal išvis nekainuoja? Todėl kartais mes jos visiškai nesaugom, naikinam. O praradę gailimės. Bet visi žino, kad ji viena ir jos nebesugrąžinsi. Todėl reikia gyventi. Gyventi, kad sužinotum, kiek vis delto kainuoja gyvybė.
Komentarai: 2 Peržiūrėjo: 409 Grupė: Bendra |
Gyvybės saugojimas.
Įdėjo: 1446 d atgal
Naujasis miestas, naujoji gatvė, nauji žmonės, nauja gamta. Nesuprantu ir kodel jie mano, kad man čia lengva gyventi? Nera nieko, nei senojo šuns, nei senojo šulinio, kuris man padėdavo nelaimėje, kai reikėdavo slėptis nuo girto tėvo. Likau tik aš. Senoji ir ta pati Gytė.Nors, kam man čia dabar skųstis, juk savo pusės lupų prabilimu pasaulio tikrai nepakeisiu. Nors norėčiau!Bet, kaip aš 15metų mergaitė, gyvendama jau puse metų vaikų globos namuose, galėčiau jį pakeisti?Verta susimąstyti. Nors, kaip mano naujoji kambario draugė, teigia, kad galėčiau, tik reikia vieno, labai nesunkaus dalyko. Įvaikinimo.Visada, kai išgirstu ją tai sakant, mane nupurto. Nenorėčiau, kad mane įvaikintų, nes aš žinau, kad mano tėtį greitai paleis iš įkalinimo įstaigos ir mes vėl gyvensim senoj troboj su senu šuniu ir šuliniu.Nesuprantu, kaip Indrė gali taip galvoti? Juk ji yra vyresnė už mane, o vis dar naiviai tiki naujais tevais. Nors nerkaltinu jos už tai, juk čia būnant reikia kuo nors tikėti.Nesakau, kad čia labai blogai tiesiog man čia nepatinka. Juk čia miestas, o aš esu kaimo vaikas. Aš turiu judėti,aš turiu veikti,o ne rymoti visalaik savo kambaryje. Kartais, sekmadieniais, kai mus išleidžia pasivaikščioti po miestą, aš nuvažiuoju į man uždraustąją zoną, savo namus. Savo tikriuosius namus. Šitai žadu padaryti ir rytoj, rytoj-sekmadienis, o padarysiu tai todel, kad jau pasiilgau namų. Grįžus norėčiau ten rasti ne tik tuščia, kaip visada namą, bet ir tėtį ir mamą. Nors mamos ten nebus, aš puikiai tai žinau. Ji mirė kai man buvo 13metų. Ir kai buvau jos aplankyti paskutinį kartą ji man pasakė: ,,Saugok save, saugok savo gyvybę.". Po mamos mirties tėtisišvis mane pamiršo. Pradėjau iš jo vogti pinigus, bet šiaip aš jį mylėjau. Ir dabar myliu!Įdomu, ką mama turėjo omeny sakydama, kad saugočiau savo gyvybę? Gal, kad tėtis manęs nenuskriaustų? O gal, kad nenusilpčiau po jos netekties? Velniai žino. Sekmadienis. Kaip keista, atsikėliau labai vėlai, matyt del to,kad vakar ilgai neužmigau. Šiandien pusryčių nevalgysiu- nutariau. Kažkodel labai jaudinausi,matyt dėl to, kad pasiilgau namų. Einu. Pažįstamas kelias, medžiai, kuriuose vaikystėje karsčiausi. Netgi kvapas! Matau! Tai ta pati troba! Bet kodėl dabar ji atrodo kitokia? Ne tokia apleista ir išvargusi? Matau žmones! O gal vaidenasi? Bet ne, ten tikrai žmonės! -Labadiena, ką jūs darote mano name? -Mergaite, mes čia gyvename. Prieš savaitę mes jį nusipirkome. -Jį pardavė? -Taip. -O kas pardavė? -Kažkoks vyras kuris sėdi kalėjime, bet pardavė per nekilnojamojo turto agentūra. -Ačiū. Ačiū už informacija. Viso gero. -Prašom. Iki. Pamiršau. Pamiršau mamos žodžius. Ir išejau. Išėjau į ten. Pas mamą. Šis gyvenimas - vienintelis dalykas, kurį turi. Miręs žmogus būna ištisą amžinybę, o gyvas- tik trumpą akimirką"
Komentarai: 1 Peržiūrėjo: 324 Grupė: Bendra |
